Teisingas įprotis


Šokoladas ar obuolys – ką „perka“ vaikai?

paskelbta 2016-11-25
Šokoladas ar obuolys – ką „perka“ vaikai?

Daugeliui mūsų apsipirkimas parduotuvėje – įprasta kasdienės rutinos dalis. Tiesa, ši patirtis gali tapti rimtu išbandymu, ypač, jei į parduotuvę kartu eina vaikai. Kaip paskatinti mažuosius prekybos centre dažniau rinktis sveikesnius vaisius bei daržoves vietoje spalvingų saldainių, kalbamės su psichologu Kęstučiu Dragūnevičiumi.

– Pasak rinkodaros specialistų, dažnas pirkėjas perka akimis. Ar tai galima pritaikyti ir vaikams, kartu su tėvais keliaujantiems į prekybos centrą?

– Taip, teisingai. Didžioji mūsų apdorojamos informacijos dalis yra būtent vizualinė, kitaip tariant – regimoji. Vaikams ši informacija dar svarbesnė – tai, kas matoma akimis, jiems yra pagrindinis informacijos šaltinis, mat mažiesiems dar sunku apdoroti didelį žodinės informacijos kiekį. Kitaip tariant, žodžiai vaikams neturi tokios didelės įtakos kaip suaugusiems. Kaip ir suaugusieji, vaikai dažniausiai atkreipia dėmesį į tai, kas išsiskiria savo ryškumu, spalva, juda ar atrodo neįprastai. Tiesa, renkantis maistą, svarbų vaidmenį vaidina kvapas bei prisiminimai apie tam tikro maisto skonį. Dėl to vaikų akys parduotuvėje paprastai krypsta į ryškiaspalvius saldainius, kurie dar ir primena ragautą saldų skonį.

– Tiesa, kad mažieji mielai „perka“ saldumynus, tačiau kokiais būdais tėvai galėtų paskatinti juos sąmoningai rinktis daugiau vaisių ir daržovių?

– Deja, tėvams reikia suprasti, jog šioje situacijoje nėra visais atvejais tinkančio ir greito sprendimo. Tam reikia skirti kur kas daugiau nuoseklių pastangų, skiepijant ir ugdant atitinkamas vaiko nuostatas. Dėl to labai svarbu, kad tėvai su savo atžalomis nuolat kalbėtųsi apie tai, kuo žmogui naudingi įvairūs vaisiai ir daržovės. Taip pat, daug įtakos turi šeimos tradicijos ir pačių tėvų pavyzdys – labai svarbu, kad vaisiai ir daržovės būtų įtraukti į kasdienį maisto racioną, juos valgytų patys tėvai. Taip vaiko sąmonėje ilgainiui formuojama teigiama nuostata apie šiuos produktus.

Be to, galima bandyti ieškoti patrauklių daržovių ir vaisių pateikimo būdų, pavyzdžiui, supjaustyti juos griežinėliais ar šiaudeliais. Prekybos centruose taip pat galima įsigyti įvairių patraukliai pateikiamų daržovių ar vaisių, pavyzdžiui, ryškiai oranžinių švariai nuplautų morkyčių, kurios tiks užkandžiams.

Taip pat, svarbu laikytis aiškių taisyklių. Vaikai turi žinoti, kada galima valgyti saldumynus, kiek jų galima suvalgyti. Viso to pasiekti lengviau, kai vaikas ugdomas nuo pat kūdikystės. Reikia suprasti, kad greitai pakeisti vaikų įpročių nepavyks, tačiau svarbiausia nenuleisti rankų ir sistemingai siekti užsibrėžto tikslo.

– Kai kurie tėvai leidžiasi į derybas su savo atžalomis. Ar tai geras metodas – pažadėti nupirkti saldainį, jei vaikas suvalgys brokolį?

– Iš tiesų, gana sunku vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Viena vertus, naudoti saldainį, kaip tam tikrą būdą papirkti vaiką manais už jo pažadą suvalgyti daržovę, nėra geras metodas. Kita vertus, tam tikros derybos kaip ir atlygis už atliktą darbą yra įprastas reiškinys. Manau, jog šiuo atveju svarbiau yra tai, kad vaikas suprastų egzistuojančias taisykles ir tėvų nuostatas. Tai, ką svarbu valgyti, o ko reikėtų valgyti mažiau, mažiesiems turi būti paaiškinama jų tėvų, rodoma jų pavyzdžiu, o ne tik siekiant suderėti norimą rezultatą. Tokiose situacijose, labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą.

– Ką daryti, jei negavęs saldainio trimetis prekybos centre krinta ant grindų ir verkia? Kaip elgtis tokioje situacijoje?

– Vienas būdas – kalbėtis su vaiku ir paaiškinti, jog toks elgesys yra nepriimtinas, o savo tikslą lengviau pasiekti gražiai paprašius. Deja, labai dažnai tokioje situacijoje gražūs įkalbinėjimai nebeveikia, o toks vaiko elgesys kyla kaip paskutinė jam žinoma priemonė gauti tai, ko nori. Taigi, tėvams tenka pasirinkti jiems labiausiai tinkantį arba mažiausiai nepatinkanti būdą spręsti kilusį konfliktą.

Tokiais atvejais vaikui svarbu nusiraminti, todėl tėvai gali juos išvesti ar išnešti iš triukšmingos prekybos salės į ramesnę vietą. Kitas variantas, nesiimti aktyvių veiksmų ir palaukti, kol mažasis nurims. Tiesa, pastarasis būdas reikalauja nemažai kantrybės, mat pirmieji bandymai gali ilgai užtrukti.

Tokias situacijas lengviau spręsti tada, kai abu tėvai vienas kitą palaiko ir paremia. Svarbiausia – tvirtai laikytis principo ir padėti vaikui suprasti, jog rėksmingos scenos neduoda norimo rezultato. Prisiminkime tai, jog daugelis tėvų geba išlaikyti ribas net ir itin kritinėse situacijose – juk vargu, kad neatimsite žirklių ar peilio, jei jūsų vaikas sumanytų su jais pažaisti. Tikėtina, jog tokiu atveju jam nepadėti net labai graudžios ašaros. Dėl to svarbu nepasiduoti ir nesudaryti sąlygų vaikui ir toliau naudotis tokia padėtimi.

Tiesa, nemažiau svarbu ir tai, kad po tokio incidento vaikui paaiškintumėte, kodėl esate nepatenkinti jo elgesiu, kokio elgesio iš jo tikitės ir kokios galimos netinkamo elgesio pasekmės. Beje, savo pažadų taip pat būtina laikytis.

 


+3 panašūs straipsniai

+5 meniu